PASAKA APIE PELENUKĄ

Pelenukas stovėjo ant bedugnės krašto ir žiūrėjo žemyn. "Labas, bedugne. Kaip tu laikaisi?" Jo lietpaltukas plaikstėsi pavėjui, keldamas virpulingus sūkurius, įtraukdamas nukritusius nuo baobabų lapukus ir visokius šapaliukus. Aide Pelenukas išgirdo savo balsą - "Laikausi gerai, Pelenuk, o kaip tu gyveni? Ar kada užeisi pas mane į svečius?" Snieginos kalno viršūnės priekaištingai sužiuro į Pelenuką. "Pelenuk, Pelenuk, - sulingavo savo žila galva seniausias kalnas, "Kodėl neužeini pas Bedugnę į svečius, ji taip tavęs laukia..." Kiti kalnai pritariančiai sušiugždeno "Taip, taip, koks negeras Pelenukas, ji laukia, o jis, o jis..." Pelenukui pasidarė truputi gėda, bet jis vistiek tebestovėjo ant krašto. Kraštas irgi buvo netoks jau jaunas vyrukas, jam susopo nugarą, ir jis sustenėjo, būk geras, Pelenuk, nulipk man nuo sprando, juk žinai, kaip man sunku tave laikyti". Kalnai vėl priekaištingai išaugo savo gūbriais ir smeigė žvilgsnius i neryžtingai trypčiojantį Pelenuką. Batuku vis patrindamas krašto nugarą, jis išsitraukė iš kišenės akį ir numetė žemyn. "Aš noriu pažiūrėti, tik pažūrėti..." Bedugnė stvėrė Pelenuko akį, ir giliai paslėpė, o tada paėmė dirbtinę, ir išmetė į viršų, atseit čia tikroji akis grįžo. Pelenukas pasiėmė akį, pavartė rankose, ji buvo kažkokia šilta visa, netikra, bet jis pagalvojo, kad gal bedugnėjė labai šilta, tai vargšė akis ėmė ir sušilo. Pelenukas, Pelenukas, Pelenukas. "Akute, sakyk, kaip ten bedugnėje?" "Oi, ten labai gražu," - sako akis. "Ten viskas taip pilka, šalta, visur taip ramu, nėra jokių išdykėlių žiežirbų ir pagaikščių. Be to, ten dar ir niekas negyvena, niekas tau nedrums ramybės, niekas nesakys, kad tu ten visas pilkas ir nuobodus." "Bet juk aš nesu nuobodus?" "Na, ne, bet žinai, visi taip kalba..." "Bet aš juk linksmas esu, akute, tu gi žinai, kad aš linksmas," - kūkčiojo Pelenukas, -"Aš nenoriu būti nuobodus, aš noriu sau patikti, noriu kad man būtu su manimi linksma, kad aš galėčiau sau dainuoti ugnies dainas". Pelenukas nebuvo labai linksmas, išties. Visą laiką jis gulėdavo lauže ir liūdėdavo, kai kiti aplink šokinėdavo, skraidydavo.... Jam labiau patikdavo liūdėti. Kai kas nors klausdavo, kodėl jis toks liūdnas, jis sakydavo: "Aš neliūdnas, aš toks esu, aš ramiai jaučiuosi, man taip patinka." Jam labai nepatikdavo, kai jo taip klausinėdavo. Jis truputi suirsdavo, ir tada imdavo dar greičiau šalti. Vieną kartą jam viskas atsibodo, ir jis nuėjo prie bedugnės. Atsistojo ant bedugnės krašto ir žiūrėjo žemyn. "Labas, bedugne. Kaip tu laikaisi?" Jo lietpaltukas plaikstėsi pavėjui, keldamas virpulingus sūkurius, įtraukdamas nukritusius nuo baobabų lapukus ir visokius šapaliukus. Aide Pelenukas išgirdo savo balsą - "Laikausi gerai, Pelenuk, o kaip tu gyveni? Ar kada užeisi pas mane į svečius?" Snieginos kalno viršūnės priekaištingai sužiuro į Pelenuką. "Pelenuk, Pelenuk, - sulingavo savo žila galva seniausias kalnas, "Kodėl neužeini pas Bedugnę į svečius, ji taip tavęs laukia..." Kiti kalnai pritariančiai sušiugždeno "Taip, taip, koks negeras Pelenukas, ji laukia, o jis, o jis..." Pelenukui pasidarė truputi gėda, bet jis vistiek tebestovėjo ant krašto. Kraštas irgi buvo netoks jau jaunas vyrukas, jam susopo nugarą, ir jis sustenėjo, būk geras, Pelenuk, nulipk man nuo sprando, juk žinai, kaip man sunku tave laikyti". Kalnai vėl priekaištingai išaugo savo gūbriais ir smeigė žvilgsnius i neryžtingai trypčiojantį Pelenuką. Batuku vis patrindamas krašto nugarą, jis išsitraukė iš kišenės akį ir numetė žemyn. "Aš noriu pažiūrėti, tik pažūrėti..." Bedugnė stvėrė Pelenuko akį, ir giliai paslėpė, o tada paėmė dirbtinę, ir išmetė į viršų, atseit čia tikroji akis grįžo. Pelenukas pasiėmė akį, pavartė rankose, ji buvo kažkokia šilta visa, netikra, bet jis pagalvojo, kad gal bedugnėjė labai šilta, tai vargšė akis ėmė ir sušilo. Pelenukas, Pelenukas, Pelenukas. "Akute, sakyk, kaip ten bedugnėje?" "Oi, ten labai gražu," - sako akis. "Ten viskas taip pilka, šalta, visur taip ramu, nėra jokių išdykėlių žiežirbų ir pagaikščių. Be to, ten dar ir niekas negyvena, niekas tau nedrums ramybės, niekas nesakys, kad tu ten visas pilkas ir nuobodus." "Bet juk aš nesu nuobodus?" "Na, ne, bet žinai, visi taip kalba..." "Bet aš juk linksmas esu, akute, tu gi žinai, kad aš linksmas," - kūkčiojo Pelenukas, -"Aš nenoriu būti nuobodus, aš noriu sau patikti, noriu kad man būtu su manimi linksma, kad aš galėčiau sau dainuoti ugnies dainas". Ir tada kažkas atsitiko - visi kalnai atsistojo ant užpakalinių kojų, nusiėmė savo viršūnes, susidėjo rankas ant krūtinių ir kartu su Pelenuku užtraukė dainą. Bedugnė irgi atsistojo, prisiglaude prie Pelenuko. Ant vienos rankos laikydamas melyną autobusiuką, Pelenukas šypsojosi ir plačiai atsikvėpdamas dainavo ugnies dainas, o visi žmogiukai mėlynajame autobusiuke lingavo ir taip pat šypsojosi, baobabo lapai nustojo suktis ir sutūpę ant Pelenuko rankovių lingavo į taktą. Seniausias kalnas sugriebė ranka skrendantį pro šalį lėktuvėlį, ir davė palaikyti jį bedugnei. Iš jo išlipę žmogiukai bėgo prie Pelenuko, glaudėsi jam prie kojų, visi dainavo ir visiems buvo labai smagu, o paskui bedugnė visus nusivedė į svečius.

ATGAL Į PAGRINDINĮ PUSLAPĮ