Voverai geri draugai
	
Kiek lauzu kiek lauzu
Kibirksciuoja aplink (c Foje)
Dideliu ir mazu
Visokiu - dievazi...

Ir lauzai cia ne tam,
Kad rimuotusi eiles.
Pasvajokim trumpam,
Kad pavasaris baiges:

Pupmurai jau issproge
Jau zibutes zydejo
Voverai pasirode -
Sukaktuves mineje...  :

Buvo lixma kaip niekad,
Susirinkom i kruva
Ir nebuvo ne vieno,
Kuris butu nebuves.

Mes sedejom ant kranto
Ir ziurejom kaip upe
Savo vandenis tranko:
Jooo, Vilnele paduko...

Panasiai kaip kadaise
Susitike is pirmo
Prie langu "Voveraites",
Mes nuvejom prie Vilnios...

Buvo gera ir miela
Buvo linxma, idomu.
Bet numanem kiekvienas -
Nesibaigs tai rytojum.

Mes neklydom. Puiku!
Bet tai buvo seniai...
Ir man kartais graudu,
Kad uzmirstam mes tai...

Visko buvo po to:
Ir lauzu, ir berzu.
Ir pas Agne namol,
Ir pas Lionia grazu...

Jus sutikit - pasleidom,
Nebera tos ugnies,
Nebera tos palaimos...
Nebera kam mylet?

Mes visi buvom zavus,
Sugyvenom lengvai
Cia nebuvo grupeliu,
Viska darem bendrai...

O taip buvo del vieno -
Musu buvo nedaug.
Mes pazinom kiekviena,
Mes zinojom ko laukt.

Laiko liko mazai -
Sukaktuves geguzi...
As maldauju graziai -
Bukim tais, kokie buvom.

Nedarykim klaidu,
Nestaskykim purvais.
Savo minti baigiu:
TIESIOG BUKIM DRAUGAIS!




Myliu.
Minis