|
Algis Lankelis, Audrius Novickas, Paul Rodgers ir SEAS pristato
Tarptautinis vizualinio meno simpoziumas Vilniaus senamiestyje
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
"Ir kas yra tikra, tai tikra tik vienu laiku Turbūt niekas nesiginčys, kad svarbiausias šio tarptautinio vizualinio meno simpoziumo kūrinys - klinikinės mirties ištiktas namas Didžiojoje gatvėje, o pagrindinis veikėjas - "visa ryjantis" ir atrajojantis laikas. Todėl teneįsižeidžia dvidešimt keturi (ne "24") Europos dailininkai, rugpjūčio pradžioje atvykę į Vilnių ieškoti užmirštos dabarties, kad palyginau juos su maišo pavidalo duobagyviais - polipais, "vienu galu (padu) prisitvirtinusiais prie substrato" (TŽŽ). Šią kolektyvinę kūrybą būtų galima pavadinti instaliacija, tačiau tai gerokai susiaurintų regėjimo lauką ir neišreikštų apeiginio pobūdžio. Juk svarbi ne tik vieta, bet ir ėjimas į ją, judėjimas aukštyn-žemyn ("up ir down" Škėmos ritmu), kairėn-dešinėn, ratu aplink namą pro tuos pačius vartus. Veiksmas, lydimas garso (O-ho-ho rūsyje) ir apšvietimo efektų, sukuria situaciją, kurią išgyventi galima tik pačiam dalyvaujant. Tai gyvasis menas, patiriamas be tarpininkų. Todėl nėra prasmės aprašinėti namo nr.3 pri(si)kėlimo ritualo, verta nusakyti tik erdvę, laiką ir juos skrodžiančią mintį.
MINTIS. Vienas konceptualiai stipriausių kūrinių - Algio Lankelio "Susisiekiantys indai". Ypač tos darbo dalys, kur atsiplėšiama nuo tiesioginės indo (pvz., butelio su skysčiu) prasmės: mėlyno vandens ligi pusės pripildytas laikrodžio ciferblatas, lemputė, termometras, iš senos knygos žvelgiantis veidas. Šie daiktai žymi skirtingas sferas, kurių simbolinė prasmė nustelbia utilitarinę: laikrodis stovi, lemputė nedega, knyga - tik rėmas veidui. Bet sykiu ir susieja nematomais saitais. Įdėmus autoriaus žvilgsnis pasitinka ir palydi, sukabindamas į vieną grandinę dailininką, kūrinį ir suvokėją. Šiame darbe geriausiai matyti postmodernistinė slinktis nuo daikto prie reikšmės ir nuo objekto prie subjekto (žr. E.Gellneris, "postmodernizmas, protas ir religija".1993) Priešingybė lakiems, siurrealistinį sapną primenantiems Lankelio vaizdiniams - geležinė Gedimino Akstino "Lova". Pavadinimas nusako egzistancinį, filosofinį šio objekto matmenį, gaila tik, kad banaliai išreikštą: "lova prasideda, lova ir baigiasi". Manęs negąsdina baldų pavadinimai, bet kai tuščioje patalpoje tėra milžiniška lova, visai nebūtina tai dusyk patvirtinti raštu. Metafizinė pradžios ir pabaigos formulė išreiškiama ne tik buitiniu įvaizdžiu, bet ir buitišku užkeikimu. Gal toks ir buvo autoriaus tikslas. Nors žodis man užkliuvo, tačiau prie kūrinio neturiu ko prikibti, Akstinas meistriškai kausto archetipus geležinėmis pasagomis. Žinoma, visi tie skirstymai - susitarimo reikalas. Kiekvienas gali sugrupuoti savaip. Visi kūriniai skleidžiasi erdvėje ir laike, visų užuomazgoje slypi mintis (jei kūrėjas sveiko proto). Inscenizuota intervencija (Paulo Rodgerso policininkų karikatūros rūsyje), sugedus skaidrių aparatui gali tapti nematomesnė už subtilias inkrustacijas. "Tai truputį panaču į vaikų žaidimą su žirklėmis, popierium ir akmeniu: žirklės atkerpa popierių, popierius suvynioja akmenį, akmuo atšipina žirkles. Niekas stabiliai nedominuoja - vyrauja esminis nestabilumas" (E.Gellneris) Kaip tik todėl žaisiu toliau, nes ant kulnų lipa LAIKAS. Laikinas menas (o tokia ir yra ši instaliacija) stokoja ir geidžia iš amžinybės tįstančio siūlo, todėl desperatiškai bando nusitverti laiko pakastų vietų ir daiktų, pasilypėti ant dulkių krūvos, kaip ant kojūkų. Iš nevilties laikinas virsta laikiniu (temporaliu) - kur svarbus ne tik vaizdas, bet ir jo trukmė arba kintantis ritmas. Laikinumas - šio meno pasididžiavimas ir neviltis. Išdidūs, kai sakome: štai - mes nekuriame amžinų paminklų savo didybės manijai, mums svarbu procesas, bendravimas ir sirenų balsai vyno statinėje. Bet susigėdę skubame pridengti trumpaamžius kūrinius spalvotomis nuotraukomis. Nes tikroji tokio meno būtis - kataloginė, ir prieš akimirką vyno garuose garbintas buvimas visada pralaimi atrodymui, tūris pasiduoda plokštumai, vizualumas - fotogeniškumui. Taip esti, jei spoksai į dvimačius griuvėsių fragmentus post factum išleistame leidinyje, tuomet sukalbėk tris kartus "pelėsiais ir kerpėm" ir pabučiuok atvaizdą per nosinaitę. Nes kataloginis purvas kvepia spaustuvės dažais, kurie, palijus lietui, neatšoka. Laima Kreivytė _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Tarptautinis vizualinio meno simpoziumas Vilniaus senamiestyje Dalyviai:Gediminas Akstinas (Lietuva), Heather Allen (Didžioji Britanija), Augusustinas Beinaravičius (Lietuva), HF Blondeau (Prancūzija), Samuel Brown (Didžioji Britanija), Philip Coy (Didžioji Britanija), Tomaš Hlavina (Čekija), Martine Hoyas (Prancūzija), Martin Janiček (Čekija), Caroline Jupp (Didžioji Britanija), Kaisu Koivisto (Suomija), Algis Lankelis (Lietuva), Patric Lebret (Prancūzija), Leila Luukka (Suamija), Tomasz Matuszak (Lenkija), Frederic Meynier (Prancūzija), Vytautas Mikšionis (Lietuva), Audrius Novickas (Lietuva), Paul Rodgers (Didžioji Britanija), Paul Kuzemczak, Tiina Vainio (Suomija), Maria Wasko (Lenkija), Theres Weackerlin (Šveicarija), Agata Zobrist (Šveicarija). Vieta: Instaliacijos:
Didžioji g. 3, 5, Vilnius Datos: Simpoziumas:
rugpjūčio 5 - rugpjūčio 25d.,1996 Simpoziumo rengėjai: Algis Lankelis, Audrius Novickas, Paul Rodgers talkinant SEAS. Simpoziumo įgyvendinimą įgalino šių instancijų ir asmenų suteikta pagalba: Lietuvos kultūros ministerija, Vilniaus m. savivaldybė, Soroso Šiuolaikinio meno centras Lietuvoje, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos dailininkų sąjunga, Atviros Lietuvos fondas, Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Prancūzų Oskaro Milašiaus kultūros centras (CCCL Vilnius) AFAA, Visiting Arts, Foundation of the Sports and the Arts, Eastern Arts Funded, Pro Helvetia, Suomijos ambasada Lietuvoje, Šiaurės šalių informacijos Biuras Vilniuje, The Arts Council of Finland, Stepono Batoro Fondas Varšuvoje, Museum Artistow, Lodzė, Soroso Šiuolaikinio meno centras Prahoje, Lietuvos avialinijos, Vilniaus mokytojų namai, Finnair, Frans Maas, Peter Codling Architect, taip pat dėkojame: Indrei (Indy) Mėlynytei, Tojanai Račiūnaitei. Simpoziumo metu dailinikai kurs vizualinio meno objektus dviejuose apleistuose ir nenaudojamuose 17-18 amžiaus namuose bei tų namų kiemuose. Simpoziumo "Užmiršta dabartis" dalyviai taip pat rengs paskaitas bei diskusijas, kuriose pristatys savo kurybą bei komentuos kolegų kūrybinius ieškojimus. Paskaitose ir diskusijose gali dalyvauti visi norintys. Tikslesnę informaciją apie diskusijų laiką Jums suteiks Algis Lankelis arba Audrius Novickas. Renginio organizatorių adresai: Audrius Novickas SEAS St. Etheldrege Church |
"Senų
ir apleistų namų fizinis tuštumas ir prasminis atvirumas
- tarsi laikinas fragmentas, išnyrantis kitų kultūros
formų bei modelių fone. Netrukus šių bežądžių
pastatų ramybė bus išsklaidyta, tuštuma užpildyta:
ji virs prašmatniais viešbučiais, pelningomis įstaigomis,
moderniomis parduotuvėmis.
ERDVĖ.
Išretėjusi: be daiktų, žmonių, kiauromis angomis
ir apsinuoginusiais griaučiais. Senatviškai kretančias
konstrukcijas paremia ne storaodžiai atlantai ir kietakaktės
kariatidės, bet ažūriški "Nėriniai išorei
ir vidui" (Audrius Novickas). Iš tikrųjų vidinė
ir išorinė erdvė netrukdomos susitinka ne tik taisyklingose
langų bei durų ertmėse (horizontali, buitiškoji
plotmė), bet ir "prie dangaus vartų" (vertikalė)
prancūzės Martine Hoyas kambaryje. Nors ne dailininkė veržiasi
anapus, o pats dangus užgriuvo baltąją salę.
Ir tai ne mistinis regėjimas - natūra laužiasi į
kultūrą kvapu ir laiko krešuliais. Griuvėsiai primena
gyvį, kuris šnopuoja, šeriasi, tuštinasi ir laižosi
nubrozdintus kelius. Jam iš galvos byra tinko pleiskanos, lupasi suskirdusi,
pūslėmis nusėta oda, jo kūne parazitiškai dauginasi
pelėsiai, katės ir meninės idėjos. Nuo lietaus atšoka
popierius ir kūriniai po varvančiu stogu tampa priklausomi
nuo gamtos ritmo. Name, kaip lauke, šalta ir drėgna - išnyksta
simbolinė riba tarp miesto ir miško. Todėl tarp literatūros
klasikos ir postmodernizmo suvešėjęs Augustino Beinaravičiaus
"Šilelis" simptomiškas šiapus-anapus švytuojančio
simpoziumo kūrinys. Televizorių girioje lietuvis apverkia
svetimus gyvenimus, ilsisi ir kvepuoja tyru antrosios gamtos oru. 
Pagal
tai, kaip meno kūriniai įsikuria toje akytoje-užankančioje
erdvėje, juos galima palyginti su inkrustacija, intervencija ir inscenizacija.
Inkrustatoriai eksponuoja ne šedevrus ir ne replikas, bet krakeliūras.
Jiems svarbiausia išsaugoti įskilusią, nusilpusią,
byrančią buitį, kurios trapumas (t.y. laikinumas)
suteikia jai žmogišką dimensiją. Minimalistiniai
kūriniai ne rodosi, o (nu)rodo: Martine Hoyas išklijuoja patalpą
baltu popierium, kad atkreiptų žiurovo dėmesį
į keliasluoksnę sienų tapybą tyčia paliktose
atodangose, Martinas Janičekas (Čekija) medinius perdenginius
inkrustuoja blizgančia folija. Inkrustatorių veiklos prasmę
atskleidžia Philipo Coy (D.Britanija) darbo pavadinimas: "Išjudinant
paslėptą žinojimą". Nušluojant dulkes
ir išvaškuojant parketo skritulį, perskaitant buvusius (būsimus)
gyvenimus kaip nuotraukų atspaudus sienoje (Heatheris Allenas, D.Britanija).
Tiesiog užrašant ant lango "Užmiršta dabartis"
(Paulas Kuzemczakas, D.Britanija). Beveik šventos pagarbos duotybei
sklidini, šie darbai tarsi sako: koks skurdus šiuolaikinės
dailės ir koks turtingas laiko žodynas. Ypač kai baimė
prisiliesti ir noras tapti nematomam visą kūrinio svorį
sutelkia į pavadinimą (vos įžvelgiamos čeko
Tomašo Hlavinaos "Egiptietiško karsto piešinių
studijos"). Nors įmanoma ir visai netikėta, "aukštos
įtampos" jungtis - Kaisu Koivisto (Suomija) "Šiluminiai
tinklai", susipynę su karvių ragais. Ragai be karvių
ir tinklai be šilumos - tuščiaviduris gyvatynas, išsiritęs
iš mito, iš pirmykščio chaoso. O gal tai ragai, "įstatyti"
reikšmes dekonstruojančiam protui?
Inscenizacijomis
pavadinau tuos kūrinius, kurių autoriai sąmoningai
"surežisuoja" aplinką, dažniausiai patalpą
perrengdami nauju rūbu - senomis knygomis (Theres Waeckerlin, Agatha
Zorist, Šveicarija), sudžiūvusiomis žolėmis
(Marija Wasko, Lenkija, "Marijos kambarys"). Arba pasitelkia
apšvietimą: Tiinaos Vainio (Suomija) "Mėlynasis kambarys",
Vytauto Mikšionio "Absoliutus realizmas - žydras dangus".
Šie kambariai primena veiksmo laukiančius scenovaizdžius
arba filmo kadrą. Pirmąjį gestą kartais tik
numanome (nebaigtas dėlioti kartoninis Mikšionio "dangus"),
o vaikščiodami sijomis tarp kabančių veidrodžių
galime ištikrųjų prarasti pusiausvyrą (HF Blondeau
"Houla"). Tobulai atlikta inscenizacija - Carolineos Jupp (D.Britanija)
"Grožio salonas". Sraigės kiautą primenanti
tuščia kirpyklos kėdė su šalmu plaukams džiovinti
pirmoje salėje ir senoviškas krėslas antroje. Šiame soste
prieš didelį veidrodį darbuojasi profesionali kirpėja,
praktiškai įrodydama atsinaujinimo ir to, kas sena, atmetimo
idėjas.
Inkrustatoriams
svarbiausia prisitaikyti prie esamos aplinkos, inscenizatoriams - ją
pakeisti suteikiant naujų bruožų ir kitą nuotaiką,
o Intervencijos šalininkams aplinka tėra fonas. Jų kūriniai
(dažniausiai trimačiai objektai) galėtų egzistuoti
ir kitoje vietoje - jie nėra mirtinai sukibę. Nors formaliai
žiūrint, gerai sukomponuoti. Tokį santyki su erdve nulemia
ypatingas dėmesys kūrinio formai ir jos semantikai. Sąlygiškai
šioje grupėje galėtų būti Audrius Novickas,
Paulas Rodgersas ("Future Perfect"), Frederikasa Meynier, Samuelis
Brožnas, Gediminas Akstinas ir Algis Lankelis.