Yra daug būdų, kuriuos naudodami galime tirti dominančius dalykus. Kartais ieškome tinkamų momentų ir juos įsidėmime. Kartais fotografuojame, piešiame, aprašome. Ir sudedam į didelį segtuvą. Kartais kabiname ant sienos. Ant sienos, lentos, vidinės durų pusės. Yra daugybė vietų, kur galima apgyvendinti surinktą medžiagą taip patogiai, kad kiekvieną kartą į ją pažiūrėdamas pamatytum kažką, kas iki tol nebuvo atrasta. Arba pakartotum tai, ką jau matei, bet kažkaip naujai. Ir gal tada geriau suprastum... Vienas lapelis uždengia kitą, viskas persipina ir kiek pasikeičia. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Vieta, kurioje susikaupė daugiausia pilkųjų ląstelių. Tikriausiai čia indentifikuojam kitus. Veidus. Suraukiam kaktą išreikšdami pyktį ar susikaupimą. Tačiau skirtingai. Suraukiam ir kai verkiam. Liūdėdami ir džiaugdamiesi. Emocijos palieka savo žymes raukšlėse. Kurių vis daugėja, kaip nuotraukų albume. Ir kažkada pati pirmoji pradingsta tarp kitų. Vėlesnių. Kažkas įdomaus plačiai atveria akis. Kažkas klastingo jas sutraukia. Akinanti šviesa verčia prisimerkti. Ką matai kito akyse? Nuostabus tiltas. Tu matai jo žvilgsnį, o jis tavo. Kaip giliai jis nusidriekia, ką dar sujudina ir užkabina. Ar dažnai pagalvojam... Tokia puiki jungtis. Taip lengvai nutraukiama ir atstatoma. Tereikia noro. Pakraipom nosį. Chm. Smagu. Kiek kartų apsispręst padėjo kvapas? Surauk ją. Ką mąstai? Šypsaus, tyliu, dainuoju. Jau vien kampučiai ko verti. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ir koks tik jis nebūna. Gal todėl, pasikaustę įvairiais prietarais ir savijautomis jo nekenčiame ir mylime. Čia susijungia visos galūnės. Kokios jos reikalingos. Ten viduje slypi įvairiausių ląstelių ir dar daugiau funkcijų. Be jo negalėtumėm. Kaip ir jis be mūsų. Keista? Ne. Gal tik įdomiau, kodėl būdamas svaria varomąja jėga, retai kada kitaip išreiškia pretenzijas į visuomeninį gyvenimą. Tik papuoštas ir prisidengęs. O gal ir ne. Bet puošiam įvairiai. Ir naudojam. Jo daliai tenka tiek darbų ir apkrovų. Ir epitetų. Jis toks daugialypis! Štai ši dalis tvirta, patikima. Arba liauna, grakšti, trapi. Kitur - jauku, saugu ir šilta. Kito kampelio liesti nevalia - kutena. Čia ne mįslė. Tai tokia realybė. Ir taip ją suprantu. Tik vardais nesinori vadinti. Bet norisi, kad viskas turėtų savo vietą ir būtų suprastas taip, kaip nusipelnė. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Rankos. Joms kuriamos dainos. Per jas išreiškiamas dėkingumas. Gal taip tik man atrodo. Iš jų skaito likimą. Darbininkės. Kiek žiūri, jos vis neramios, kažką veikia, kirba, juda. Akimirkai sustoja, tarsi pamąsto, ir vėl. Tai jos padeda sunaudoti. Bet jos ir sukuria. Jos įgyvendina mintis. Saugo, gina, linksmina. Baltos, putnios, mažytės. Bet kiek jose jėgos ir atkaklumo. Įveiks bet kokią kliūtį. O didelės, įdiržusios, suskirdusios jau nebegali. Kodėl? Gal dėl to, kad mažės dar iš patirties nežino, kas sunku, o kas lengva... Ir apsigauna, lyg netyčia. Ne vien darbai, bet ir kalba jose gyvena. Puikiausia priemonė išreikšti savo minčiai, norui. Jausmui. Parodys tavo vietą. Išduos. Atstums. Priims. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Kiek numinam, kol jos dar mažytės. O kai paauga, ką išdarinėja. Bet kodėl lėtėja jų eiga? Gal todėl, kad žingsniai darosi sunkesni. Atsispirti, pašokti, nukristi. Daug jėgos ir tvirtybės tam reikia. Kas atsitinka, kai pervertinam savo jėgas ir persistengiam. Kokie sunkus ir nemalonūs sekantys žingsneliai. Ar yra būdų pralenkti vėją. Dabar jau žinai - jų daugybė. Bet prisimink, kokie smagūs buvo pirmieji atradimai. Kodėl dabar juos pastebim taip retai. Gal tapo kasdienybe. Kaip ir džiaugsmai, susiję su jomis. Taškytis po balas. Turbūt nepriimta. O gal tiesiog nedera. Suaugę žmonės. Visgi. Mėgautis pukuotomis šlepetėmis. Mokytis, tipenant tarp didelių. Žingsniuoti, lyg pats būtum didelis. Ir mokyti džiaugtis. Kaip tu. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Žingsniuoji, skubi. O jos vis tiek su tavim. Ir niekaip negali suprasti, kaip galima negalvoti. Sustoji, bandai pabūti be minčių. Bet jos vis tiek šalia. Gal ir pavyks nuvyti kiek giliau, bet jos vis tiek šalia. Užkliūna už kiekvieno ženklo, viską skaito ir analizuoja. Išties, patrakusios. Ir kaip jas suvaldyti. Cha. Jokio vargo. Tik stumtelėk, ir jos visos tam siauram take, keliauja reikiama kryptim. Bet vėl, sutikusios menkiausią kliūtį trokšta pasiglemžti ir skrieti naujais laukais. Valdyk jas. Net jei panorėtum visas užrašyti, vis vien neįstengtum. Nes jos greitesnės už tavo ranką. Ir, regis, niekad nepavargsta. Kažko ieško. Neranda. Nuliūsta, aptikusios seną nesuprastą. Išsigandusios sukasi aplink vieną. Bando paguosti, įvertinti ir pateisinti. Gal jos - tikrasis variklis. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Siurrealizmas. Kažkas susipina. Kažkoks ryšys. Kažkas nutrūksta. Mintis? Jos nebelieka. Čia karaliauja keista eiga. Nežinau, kodėl matau viena ar kita. Kodėl tie reginiai užklumpa, kai ilsiesi. Kodėl miegantiems jie tokie svarbūs ir realūs, kad net raumenys įsitempia ir žmogus juda. Kodėl ten galima sutikti žmones, kurių niekada nematei ir niekada nematysi. Kodėl negali aiškiau matyti ir sustoti prie tų dalykų, kurie tau įdomūs. Kaip negali sustabdyti košmarų. Ir kas jie tokie. Vienus prisimeni, kitus pamiršti. Ir kartais gyveni, o jautiesi tarsi sapne. Ir atrodo, kad jei laikas sustotų, tai tikrai tikrai prisimintum, kas atsitiks šiek tiek vėliau. Nes kažką atpažinai. Kažką artimo. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . salvinija@usa.net