Kompozitorius Kęstutis Antanėlis jau seniai tapo gyva lietuviškos muzikos legenda. Tačiau masinį populiarumą jis atgavo tik pernai, kitai legendai - Nekrošiui - iš naujo pastačius K.Antanėlio roko operą "Meilė ir mirtis Veronoje". Manau, daugelis dar nepamiršo sausakimšo Kalnų parko ir policijos kordonų, besistengiančių užtverti kelią likusiems be bilietų muzikos mylėtojams. Nepamiršo ir "Rojaus tūzų" vado Meškėlos, nugalėjusio tiek didžiosios scenos, tiek ir aukščio baimę. Nepamiršo fantastiško ugnies ir muzikos spektaklio. Iš tiesų, kaip jį galima pamiršti? Tokio dalyko Lietuva jau seniai nebuvo mačiusi.

Galbūt todėl vos pasigirdus gandams apie naują Antanėlio kūrinį, tautiečiai sunerimo ir ėmė dairytis bilietų. Netrukus išgirdome tikslesnes žinias: Antanėlis, pasikvietęs į pagalbą kitą kompozitorių Arūną Navaką, iš tiesų sukūrė ir stato šviežutėlį kandidatą į šedevrus - dviejų dalių roko operą "Peer Gynt" ("Peras Giuntas") pagal to paties pavadinimo Henriko Ibseno dramą.

Smalsumas nugalėjo ir mane. Sukrapščiau studentiškų pinigėlių dviems bilietams ir štai: balandžio 19, 1997, kartu su Salvinija įžengėme į Operos ir baleto teatrą, liaudyje meiliai vadimą Operhausu.

Paaukoję viršutinius drabužius rūbininkams ir įkalę po puodelį kavos, įsigijome programą, prasibrovėme pro krūvas išsipusčiusio elito ir tykiai įsitaisėme 15-oje eilėje.

Orkestras sugrojo savo priešuvertiūrines melodijas, taip mėgstamas kiniečių... O tada ir prasidėjo.

Nebandysiu papasakoti visko, kas atsitiko per pirmą valandą. Užteks pasakyti, kad įspūdžiai varijavo nuo nusivylimo iki ekstazės, nuo knapsėjimo iki tikro kaifo.

Tiesa, nesusilaikysiu nepaminėjęs vieno linksmo momento: programoje buvo parašyta, kad pirmajame spektaklyje dainuos skandinavai (Pontare - Giuntą, Adrian - Solveigą), o vėlesniuose - lietuviai. Per naujametinį "Veronos" pastatymą jau buvome atsikandę Gabalio arijų, taigi nedvejodami pasirinkome "užsienietišką" variantą. Galima įsivaizduoti, kaip ištįso mūsų veidai, kai pakilus uždangai ant scenos pamatėme Gabalio karčius... Atvirai pasakius, tuo momentu norėjau tarti trejetą žodžių organizatoriams, ir tai tikrai nebūtų buvęs pasveikinimas "Su gimimo diena". Laimei, reikalai greitai sustojo į vietas. Gabalis nebyliai pasivaikščiojo po sceną, o tada iš tamsos išniro mušantis būgną šamanas. Šamanas pamušė būgną ir pavirto į Perą Giuntą vaidinantį Pontare. Taigi - pirmas kūrinio paradoksas: Pero vaidmenį atliko du artistai, t.y. Pontare dainavo stovėdamas vienoje vietoje, o Gabalis... vaikščiojo.

Nežiūrint tam tikrų nesklandumų (ypač užkliuvo banalusis juodas automobilis su rožiniu apklotu vestuvių ir kitose scenose) tam tikrose vietose, pirma dalis paliko gerą įspūdį. Jei kas ir buvo ne taip, viską permušė nepaprastai stiprūs du paskutiniai gabalai ("Mama!" ir "Saulės takas (Solveiga)"). Pirmajame Pontare parodė, ką iš tikrųjų gali, o antrajame ašaras išspaudė Adrian.

Bet štai ir pertrauka. Šauname į bufetą ir pakeliui klausomės paskalų ("Kodėl Perą vaidina du žmonės?" "- Sako, skandinavas atsisakė vaidinti..." etc.). Bufete anšlagas, tačiau pavyksta gauti dar šiek tiek dinamitinės kavutės.

Antra dalis, deja, nepalieka tokių stiprių įspūdžių. Galbūt čia kaltas smarkiai supainiotas siužetas, kurio nemokant mintinai sekti lietuviškai angliškomis arijomis pasakojamus įvykius gana sunku. O gal tiesiog autoriai išsikvėpė.

Nesupraskite neteisingai: tai fantastiška muzika. Nieko tokio Lietuvoje dar nebuvo. ...Nors - tam tikroje antros dalies vietoje pradėjau svarstyti, ar nebūtų buvę pigiau nueiti į Singgroup Jazz festivalį kokiame nors Birštone ar tame pačiame Vilniuje. Įtariu Navaką - Antanėlio "Veronoje" buvo žymiai daugiau gero roko ir mažiau dainuojamo džiazo, kuris, nors ir šaunus, priėmus pakankamą porciją pabosta.

Gan gailiai antroje dalyje atrodė aukciono tema, o pabaigoje mikrofoną iš Pontare perėmus - na taip, to ir reikėjo tikėtis - Gabaliui, Pero balsas tartum kažkur dingo... Taigi pabaigai pritrūko parako.

Susumuojant: "Peras Giuntas" - tikrai nuostabus kūrinys. Tačiau matant, kokia rimta komanda buvo surinkta jį statant (o komanda buvo tikrai rimtesnė, nei pernykštės "Meilės ir mirties Veronoje", neskaitant, aišku, Nekrošiaus), darosi kiek apmaudu. Kažko trūksta. Trūksta topų, kuriuos prisimintum dar ilgai po spektaklio - tuo tarpu "Verona" buvo tartum vienas ištisinis topas, skambantis galvoje dieną ir naktį. Trūksta.. na, tvarkos. Čia kaltas iš tiesų eiliniam lietuviui nepažįstamas siužetas - kai Romeo ir Džiuljetos istorija iš "Veronos" kiekvienam tiesiog į kraują įaugusi (kas neskaitė Šekspyro arba nežiūrėjo vienos iš begalės ekranizacijų, pavyzdžiui, neseniai demonstruoto siurrealistinio "Romeo + Džiuljeta"; bent jau girdėjo to paties pavadinimo Dire Straits kompoziciją ar dar kokį velnią...). Padėtį komplikuoja ir angliški tekstai - dauguma lietuvių, kaip ir reikėjo tikėtis, nesugeba jų suprantamai ištarti.

Žinoma, sunku vertinti tokio masto kūrinį, girdėjus jį tik sykį - o ir lyginti jį su "Verona", kurios "Bomba Records" išleista kasetė perklausyta dešimtis kartų, nevisai teisinga.

Tačiau vis ramybės neduoda mintis: kas išeitų, jei pastatyti "Meilę ir mirtį Veronoje" su "Pero Giunto" sąstatu?

Ko gero, pasaulis kristų po Antanėlio kojomis, kaip krito po Andrew Lloyd Weber batais pastačius JC Superstar ir Evita...

Aldas Kirvaitis