Koncepcija, dizainas ir turinys
©1996 Silicon Lights

Šis puslapis geriausiai matomas su Netscape Navigator 3.0

...o blogiausiai - su MS Internet Explorer 3.0

"Ir iš kur jos tokios atsirado?.." Gal šito reikalo kaltininkas Dievas, sutvėręs nuogalę Ievą, o gal jos pačios nuo šluotos nulipo... Nežinia. Čia pateikiama šiek tiek istorijos,o kad nesijaustumėte istorijos pamokoje, prisiminkime jų elgesį.

Moterų papročiai senosiose
Vidurio Europos
valstybėse

Šio prisiminimo tikslas - parodyti skaitytojui Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ir aplinkinių kraštų kultūrinę atmosferą gal kiek smagesniu rakursu. Nesitikėkite atrasti archeologinių sensacijų, kaip ir pasinerti į šiuolaikinių moterų vilionių paslaptis - to gero apstu ir kitose svetainėse. Bet tik čia jūs galite nors ir labai lengvai prisiliesti prie savo probobučių apatinių skalbinių, kurie, atrodo, neblogai buvo džiaustomi tarptautinėje arenoje.

Pirmiausia pažiūrėkim, kaip sekėsi emancipuotoms fėjoms feodalizmo aušroje. Reikia pasakyti, tragiškai. Vienose vietovėse greičiau, kitose lėčiau, bet visoje Europoje jų valdas užkariavo vyrai, pamynę savo ponių teises ir svajones. Tik tvirtosios slavų matronos dar kurį laiką išlaikė tvirtas savo pozicijas. Matyt tam neblogai pasitarnavo drožinėtieji kočėlai. Čia moterys, ypač žmonos ir našlės, kaip jau įgijusios jei ne proto tai bent jau gyvenimiškosios patirties būtybės, buvo beveik lygiateisės su vyrais. Tačiau ir tai neilgam. Vis geriau apie save galvojantys feodalai prispaudė jas ir jų sijonus. Štai baltapūkės lenkaitės ir jų mamos su raudonom skarelėm net visuotinio moterų subruzdimo ir savo vertės pajutimo - renesanso - epochos spektaklyje vaidino nežymų vaidmenį. Galima sakyti, jog savo kraštą šiuo atžvilgiu pavertė visišku pasaulio užkampiu: ką gali pasauliui nuveikti moteriškė, kurios padėtis visuomenėje visiškai menka, akiratis siauras, naujos vertybės mažai prieinamos. Tiesiai tariant - kaimo boba. Gerai kad bent madų vaikėsi, nors čia neapsileido ir dorai palengvino savo vyrų pinigines. Gal tikitės jog jiems už tai buvo nors lovoje atlyginta? Kur gi ne. Čia jos pasirodė besančios nepaprastai ištvermingos - nė cyptelėjimu neišdavė savo jausmų ir svajonių. Nors sykį nesigailėjo gerai įsisamoninusios brolių vienuolių ir tėvų kunigų pamokas: tradicinis auklėjimas ir griežti draudimai kiekvienai socialinei klasei, kiekvienam visuomenes atstovui sava vieta - štai kur jų atkaklumo ir ištvermingumo pamatas.

Lietuvių dorovė ir užkariautojai

Lenkių šiaurinių kaimynių, savo tinklus užmetusių Lietuvoje, girių ir pelkių žemėje, padėtis buvo kur kas geresnė. Taip buvo visai ne todėl, kad lietuvaitės turėjo daugiau jėgos ar geriau tvarkėsi su savo vyrais. Greičiau jau dėl to, kad krikščionybės išmintis Lietuvą pasiekė tik 400 metų vėliau nei Lenkiją. Nepasidalinantiems teisės ją skelbti kaimynams gan dažnai tekdavo svečiuotis ne pilyse, o pelkėse, po kurias lietuviai, neišreiškę nuoširdaus noro skelbikų pasiaiškinimų klausytis, turėjo keistą pomėgį savo geradarius pavarinėti. O kai ir atkako pagaliau - ne daug kas varginosi dėl kažkokių neaiškios kilmės ir dar gerokai senstelėjųsių naujienų atsitraukti nuo savo jaukiųjų aukurų. Lietuvos bajorai ir didikai, turėdami puikią uoslę pinigams ir kitiems turtams, priėmė krikščionybę - tiesa, neretai neatsisakydami ir senosios kultūros. O ir iš paprastų žmonių ne vienas mėgino apsikrikštyti net po keletą kartų - o kodėl gi ne, jei atėjus krikštytis tau naujus marškinius duoda! Bet šių žymiųjų giminių atstovės ir toliau po ranka turėdavo ginklus įvairiems blogą žadantiems ženklams įveikti, visos jos naudojosi užkalbėtojų paslaugomis, keistomis žolelėmis gydydavo ligas, nuodydavo priešus, kerėdavo svetimus vyrus ir šiaip linksmai gyveno. Neveltui sakydavo, kad tame krašte vien laumės ir tesiveisia.

Lietuvių vyrai, nepėsti būdami, prisigaudydavo moterų ir iš svetur - belaisvių, pagrobtų arba pirktų. Jos būdavo visiškai paklusnios, priešingai nei tikrosios tautos atstovės, kurios turėjo aukštą padėtį visuomenėje ir draugijoje buvo lygios vyrams. Sutikit, kad nelengva gyventi su savo vietos nežinančia raganaite. Jos visur kišdavo nagus ir įvedinėdavo savo tvarką: tik žiūrėk, tuoj dukra paveldės arba išdisponuos visą turtą, paliks kam nori jį testamentu, su žmona skaitykis kaip su gyvenimo drauge. Gali kiek pagudrauti, bet jei sučiups... Dar ir patį parduos. Tuo tarpu Lenkijoje mielosios sėdėjo po kepure: laikai kaip vaikus, kurioms galima valgyti kai vyras duos, o pačios nieko negali; ponas vyras viską gali sau duoti, o iš žmonos visos pajamos konfiskuotinos. Ir kad man nė cypt. Ir viskas tik per tuos romėnus, kurie žmonas laikydami kilnojamo turto dalimi, nesugebėjo savo pažiūrų primesti mūsų lietuvių ir žemaičių kraštui, palikdami jį germanams ir kitoms mažosioms šiaurės tautoms. Čia lietuvės galėjo ir pačios vyrui geradarės būti, o kitąsyk ir nebūti. Juk jos jau žinojo, kad yra Amerika. Ne be reikalo lenkai manė, kad lietuvių moterys turi per daug laisvės, kuria piktnaudžiauja, kad iš tikrųjų turi vyriškas teises ir net užima pareigas, valdo valsčius, miestus, dvarus. Turbūt užjautė lietuvius... Bet ne visada ir patys laimingi buvo.

Rusai-mokytojai

Tačiau visa tai nereiškia, kad į likusį pasaulį lietuvių tauta nekreipė dėmesio. Vyrai turėjo aštrius kalavijus, kuriais švaistėsi į visas puses, o ir moterys gabios buvo. Jau vien ko iš nukariautųjų rusų išmoko. Tik pasidomėjus, kuo jie savo žemėse užsiimdavo, paaiškėja, kad buvo galima perimti ne vien kanceliarinę kalbą.

O ką gi jie ten dirbdavo? Atsigręžkime į slavų kraštus, ypač rytinę jų dalį, tokią artimą mūsų šaliai. Iki to paties gymio krikščionybės įvedimo laisvieji abiejų lyčių gyventojai darė ką norėjo. Ištikimybės reikalauta tik iš ištekėjusių moterų. Bet ir tai turbūt tik todėl, kad tos nupampusios matronos daugiau jau niekam nebetiko, o kad vargšės, ištikimai visą laiką tarnavusios, gyvenimo nuskriaustos nesijaustų, tai buvo joms sumanytas toks apribojimas. Rusų tėvukai pasirodė besą kiek guvesni - dažnas buvo ir toks reiškinys, kaip uošvio sangulavimas su marčia. Pasakota, kad jų moterys, kai išteka, būna ištikimos, bet panelės, jeigu įsimyli kurį vyriškį, eina pas jį ir tenkina su juo savo geismą. O kai vyras veda ir randa žmoną nekaltą merginą, sako jai: "jei tu būtum buvus gera, tavęs vyrai būtų norėję ir tikriausiai būtum išsirinkusi viena iš jų, kuris būtų atėmęs iš tavęs nekaltybę". Po to ją išsiunčia velniop ir taip išsivaduoja nuo jos. Krikščionybė paskelbė tai laisvei besąlygišką kovą, amžių amžiais diegė visuomenei naujus principus, pagal kuriuos nekaltybė virto garbe ir turtu, o seksualinis aktas - nuodėmingu ir gėdingu dalyku. Taigi, apvertė viską aukštyn kojom. Kaip visada. Neginčytina, kad rusams būdinga didesnė erotinė laisvė. Ir ne vien lietuviai buvo jų mokiniai - metraštininkas Nestoras užfiksavo daugybę nepadorių faktų, kurie rodo buvus seksualinio gyvenimo laisvę, net orgijas primenančias pramogas, susijusias su ikikrikščioniškais kultais. Ir ne jis vienas toks tyrinėtojas buvo. Cerkvė mėgino išguiti tuos papročius, tačiau Rytų bažnyčia erotiniais klausimais buvo gerokai liberalesnė negu Romos. Tas visai suprantama, nes pabandyk su krikščioniškais užmojais įkelti koją į rusų žemę! Net dorų bažnyčios tarnų surasti negali - nei vienas popas neatsispyrė damos galiai. Todėl rusų žemėse su bažnyčia skaitomasi žymiai menkiau - gausu atvejų, kai gyvenama su moterimis be jos palaiminimo. Pagal ten paplitusias pažiūras šeimos sukūrimo aktu laikoma ne bažnytinė santuoka, o pasaulietiškos vestuvės su jaunųjų palydomis į vestuvinį guolį. Tose žemėse vykdavo ir skyrybos, kurias atlikdavo pasaulietinė valdžia, iš to pasipelnydama. O kodėl gi ne?

Aistros ir jų pasekmės Europoje

Lenkijoje tvirtai laikytasi nuomonės, kad ir lietuvės moterys turi seksualinę laisvę, tiksliau sakant, yra pasileidusios. Pasakota, kad Lietuvoje sangulavimas su svetima žmona yra paplitęs reiškinys, kad žmonos dėl vyrų šaltumo, jiems žinant ir leidžiant, turi meilužius, kuriems kartais dar sumoka. Vienas Jogailos laikų popiežiaus nuncijus tarnybiniame rašte pažymėjo, kad turtingos lietuvės turi tartum oficialius meilužius, kurie laikomi "sutuoktinių pagalbininkais". Toks lietuvių moterų palaidumas buvo nuolatinis įvairių sąmojų šaltinis. Kuriami šmaikštūs eilėraščiai, aistringos lietuvės vaizduojamos besimylinčios kur pakliuvo, kartais net nekreipiant dėmesio į žiūrovų buvimą. Išlikęs net ilgas sąmojingas eilėraštis, kuriame porinama, esą lietuvės damos prašė Jupiterio, kad šis leistų joms gimdyti vaikus be skausmų. Dievas sutiko padėti, jeigu moteriškos mainais apribos savo bendravimą su vyrais iki vieno seanso per per metus. Tą sužinojusios lietuvės atsisakė dievo malonės, nenorėdamos išsižadėti malonumų, kuriuos ištisus metus patiria santuokiniame ir ne tik guolyje.

Štai čia ir pralaimėjo lenkiškieji kelnių nešiotojai. Per tuos 400 nepavėluotų metų krikščioniškieji pakalikai išdžiovino paskutinius geismo lašelius lenkaičių sąmonėje. Tai nuodėmė, tabu! Tapo aišku, kad seksualinius poreikius moralu tenkinti tik santuokoje ir tai tik siekiant pratęsti giminę. Nė kiek ne geriau buvo ir kitose šalyse, kur ši religija siautėjo žymiai ilgiau. Dėkui dievui, dar liko toleruojama prostitucija. Ir pasipylė vyrai į gatves, o juk viduramžių miestuose ištisos aikštės ir gatvės buvo pilnos šio verslo moterų, viduramžių Paryžiuje ji buvo visai legalizuota. Nepernelyg sunku susirasti viešųjų namų buvo visuose didesniuose to meto Vakarų miestuose - Londone, Venecijoje, Romoje. Bet apmokama meile naidojosi tik vyrai; moterys, išskyrus visuomenės atplaišas, savo noru ir visais kitais būdais laikėsi ištikimybės, kurią saugojo ne tik teisės ir namų sargai, bet ir pagarsėjusios skaistybės juostos, išrastos liguistai pavydulingų pietiečių, kurių žemėse vyrai dailias žmonas skardom aprakina ir šitaip nuo šėtono gundymų gina.

Lenkai tuo metu meldė savo žmonoms karštesnio kraujo, bet nedaugelio jų troškimą dievai išpidė. Todėl bent jau didikai susirado po kitą šiltą vietelę: tuometinėje Lenkijoje, ypač dvaruose ir dideliuose miestuose, papročiai irgi tapo palaidi, buvo paplitusi įprastinė arba rafinuota paleistuvystė (kurios iš esmės niekuo nesiskyrė, nebent tik rangu paleistuvaujančių personų), nepatingėjusi pakišti koją krikščionybei: net aukštieji bažnyčios hierarchai ir pareigūnai skendėjo dvasiniuose purvuose ir kūniškuose geiduliuose. Matyt ir šitie celibato aukos nepanoro pasirodyti prastesni už savo kolegas iš Rusios. Šitam siautulyje skanią duoną valgė medikai - tam tikruose sluoksniuose netrūko pacientų su puokštėmis venerinių ligų. O gydymo metodai buvo unikalūs: kadangi lenkai nepasitikėjo ir apskritai nekentė žiniuonių ir burtininkių, tai leidosi medikų gydomi gyvsidabriu. Šis vaistas buvo tinkamas ir sifiliui, ir persileidimui sukelti, ir nevaisingumui gydyti.

Bet visvien, kai Žygimantas Augustas Vavelyje pasikabino Vakaruose įsigytus tokius paveikslėlius, didžiausią žiūrovų susidomėjimą sukėlė scenos, kuriose pagal Biblijos "Pradžios" knygą pavaizduoti nuogi žmonės, kadangi tokių jie dar nebuvo regėję. Todėl vėliau kai kurios figūros buvo šiek tiek pridengtos. Galima sakyti, kad krikščionybė ir čia pateko į savo pačios paspęstus spatus.

Lietuvos įstatymai

Pasidomėkim, ką apie tokią savo gražiųjų pavaldinių tvarką mąstė lietuvos valdžia. Štai Pirmajasis Lietuvos statutas santuokine neištikimybe ar suvedžiojimu nesidomėjo. Bet Antrasis ir Trečiasis jau susiprato, kad reikalai krypsta ne į gerą ir jau ėmėsi šiokių tokių priemonių. "Visi suvedžiotojai ir suvedžiotojos, kad būtų išvengta ištvirkavimo ir moterų viliojimo paleistuvauti, neturi pakenčiami būti, todėl tokiems žmonėms nosys ir ausys turi būti nupjaunamos, o jeigu dar po gautos bausmės nesiliautų, mirtimi baudžiami bus." O ką dar daugiau gali veikti šitaip patvarkytas žmogelis? Tik susirasti antrą tokį pat kaip jis. Todėl ilgainiui nustota gaišti laiką su įvairiais apipjaustinėjimais, nors panasus paprotys išliko kituose kraštuose, kur, matyt, naudojamas kaip išankstinė priemonė. Žmona, pagauta ištvirkaujant, turėjo būti drauge su partneriu nubausta mirties bausme. Vyras, beje, už neištikimybę nebuvo baudžiamas, nebent būtų sangulavęs su ištekėjusia moterimi. Taigi, tik vakarietiškos teisės pavyzdžiu nesantuokinius seksualinius ryšius imta laikyti nusikaltimu, už kurį reikia bausti luošinimu, o už santuokinę neištikimybę - net mirtimi.

Visai suprantama, kad taip laisvai gyvenant sulaukiama ir rezultatų vaikų pavidalu. Slavų nesantuokiniai vaikai turėjo tas pačias teises kaip ir gime iš santuokos. Tarp nesantuokinių vaikų buvo net valdovų, pvz. Lenkijoje toks buvo Vladislavo Hermano sūnus Zbignevas. Lengva buvo benkarto duona, o ir tokio žodžio niekas nevartojo. Ne taip, kaip šiandien. Ir dėkingumą už šitą pokyti galima jausti vėlgi tai pačiai krikščionybei.

Lietuva čia neatsiliko nuo pasaulio, net nuo mirties bausmės atleisdavo šių nelaimėlių žudikus. Bet lietuvės būdamos karšto kraujo, neitin liūdėdavo savo vaikų, kaip, beje, ir vyrų: joms nepatiko našlauti net šešis mėnesius ir jau iš karto ieškojosi kas dabar šildys jų sielą ir kūną, net per daug nesirūpindamos, iš kur bus kilęs ir kuo užsiims naujasis. Būdamos tokios karštakošės jos net riaušes sukeldavo, kas baigdavosi plėšikavimu ir kraujo praliejimu. Lenkėms gi tuo pat metu ištisus metus ir dar šešias savaites desertui tekdavo kentėt suspaudus kojas.

Tai štai mielieji, kokios buvo damos senovėje. Nesistebėkite, juk ir šiandiena galite sutikti panašių, gal kiek labiau aptašytų laiko ir žinių, bet vis dar to paties kraujo.