Koncepcija, dizainas ir turinys
©1996 Silicon Lights

Šis puslapis geriausiai matomas su Netscape Navigator 3.0

...o blogiausiai - su MS Internet Explorer 3.0

Kiekvienais metais Holivudas padovanoja pasauliui visą krūvą geresnių ar blogesnių filmų. Ne išimtis ir šie. Ir neabejotinai plačiausiai išreklamuotas ir garsiausiai nuskambėjęs šios vasaros hitas - Nepriklausomybės diena (Independence Day).

Nuo pat rugpjūčio laukiau, kada šis filmas pasirodys Lietuvos kinoteatruose - reklama visgi padaro savo. Laukimas nebuvo veltui - spalio pradžioje Nepriklausomybės diena, jau turbūt kiek nuvarginta ažiotažo, atvyko į Vilnių.

Pasirinkau dieninį seansą (14.00) išsiruošiau į mūšį su ateiviais. Dar neįėjus į Vilniaus kinoteatro prieangį pradėjau įtarti kažką negero - viduje, kur paprastai būdavo tuščia ir nyku, šurmuliavo įvairaus amžiaus paaugliai, aiškiai norintys įsigyti bilietus. Patekus į kino salę, pasirodė, jog neapsirikau ir iš tiesų įvyko stebuklas - bene 4/5 visų vietų buvo užimtos. Tiek žmonių Vilniaus kinoteatre paprastai nesusirenka ir per savaitę, taigi panašu, kad videopiratų tingumas ir intensyi reklama per įvairias televizijos stotis, įskaitant MTV, padarė savo.

Įsitaisiau vienos iš galinių eilių viduryje, tiesiai už kruvelės labai šaunių alutį gurkšnojančių skustagalvių, ir pasirengiau sutikti didyjį kinohitą.

Toliau sekusios dvi valandos paliko prieštaringus įspūdžius.

Trumpas filmo siužetas: Žemės planeta ramiai miega ir nieko bloga neįtaria, kol visisškai greta (nežinia iš kur) nepasirodo didžiulis ateivių laivas, mase prilygstantis 1/4 Mėnulio. Kol visi sumišę žiūri vieni į kitus, paslaptingasis laivas išspjauna bent keliolika mažesnių disko formos laivelių, kurie lyg gigantiškos 15 mylių skersmens picos pakimba virš svarbiausių planetos miestų. O tada ir prasideda. Laivai pradeda savo destruktyvią veiklą, vargšai gyventojai žūsta arba sprunka, JAV prezidentas (beje, labiau panašus į jauną gyvenimo nesugadintą manekeną nei į Persijos įlankos karo veteraną) gniaužo kumštukus ir bando organizuoti kontrpuolimą, kuris, be abejo, pasmerktas žlugti, nes ateivių laivus saugo jėgų laukas - tartum jie būtų magiško penkiakampio viduryje. Ir ko gero Žemei baigtųsi gan prastai, jei į sceną neišeitų du standartiniai tokio tipo filmų veikėjai - nutrūktgalvis karo lakūnas ir akiniuotis moksliukas. Tuoj pat randamas būdas pilotuoti vieną iš užgrobtų ateivių transporto priemonių, dar daugiau - paaiškėja, kad užtenka priešų kompiuterių tinkle apgyvendinti ėdrų virusą ir plėšriasias picas bus galima numušti žemėn su laidyne. Būtent tai ir įvyksta. Smulkmenas pamatysite patys.

Nežiūrint savo kvailoko scenarijaus, filmas turi savito žavesio. Jau vien tai, kad pagrindiniai pasaulio gelbėtojai - juodaodis ir žydas, byloja apie šiokius tokius pokyčius Holivudo šablone, kur paprastai kietas mėlynakis šviesiaplaukis amerikonas duoda į skūrą siauraakiams beigi rusams ir arabams. Tikrai kokybiškai padaryti specefektai (kompiuteristai tikrai pasismagino, kepdami virš Vašingtono skraidančius pyragus ir gamindami pačių ateivių snukelius) ir neblogas operatoriaus darbas taipgi nusipelno pagyrimo. Tačiau kažko labai svarbaus Nepriklausomybės dienai trūksta. Kažko, ką turi tokie kino fantastikos šedevrai kaip 2001 metų kosminė odisėja ar Svetimų trilogija (Alien, Aliens, Alien^3 ir, reikia tikėtis, ketvirtoji dalis Aliens: Ressurection, turinti išvysti pasaulį antrame1997-ųjų ketvirtyje), pagaliau net ir Begalinė istorija (The Neverending Story). Trūksta išbaigtumo, trūksta tvirto scenarijaus be loginių klaidų, trūksta tikroviškų personažų - kas patikės kad ir pasakėle, kur Jungtinių Valstijų prezidentas, apsižergęs reaktyvinį naikintuvą, asmeniškai veda armiją mėgėjų lakūnų į kovą su nežemiška nešvara...

Tačiau atmetus kampuotą scenarijų ir vertinant Nepriklausomybės dieną kaip reginį - įspūdis nėra toks jau blogas. Pažiūrėti šį filmą tikrai verta - vien tam, kad pasigėrėti (pasikartosiu) virš miestų kabančiomis picomis.

Ir pabaigai - nedidelis linksmas įvykis, kurio jums žiūrint Nepriklausomybės dieną turbūt neatsitiks. Filme yra scena, kur drąsūs Žemės mokslininkai ateivio galvai daro skrodimą. Toks uztęęęęęstas momentas skalpeliui lendant i kūną (visi sulaiko kvapą, labai labai baisu, tuoj kažkas atsitiks) ir staiga SPLASH! is galvos kažkas ištrykšta (ir, kaip konstatuoja nustebęs šio rašinio autorius Kirvaitis, tas kažkas nuvarva jam per skruosta. Paslaptis tame, kad priekyje sėdintis skustagalvis drąsuolis priekyje SPLASH! momentu nekoordinuotai sumosikuoja rankomis, norėdamas apsiginti nuo ateivio ir užmiršdamas, kad laiko rankoje alaus butelį. Paskui tyliai grūdasi pro žmones, idant pasiektų tualetą ir apsitvarkytų - pagrindinė alaus masė visgi teko jam, o ne Kirvaičiui... ). Tai va kaip būna...

Aldas Kirvaitis