
Absoliuti dauguma vilniečių, turinčių CD
ir/arba CD-ROM grotuvus, tikrai žino, kas yra diskaturgis.
Likusiems teks paaiškinti - tai vieta, kur sekmadieniais nuo 12.00
vyksta intensyvi prekyba tiek originaliais, tiek ir piratiniais kompaktiniais
diskais. Kaip tik pastarieji ir privilioja į prekybos vietą
dešimtis ir šimtus muzikos mėgėjų ir kompiuterių
entuziastų.
Diskaturgis gyvuoja jau daug metų. Senaisiais laikais čia
buvo prekiaujama vinilinėmis plokštelėmis, ir rinkdavosi
čia tik užkietėję melomanai. Tačiau technologinė
revoliucija palietė ir šią vietelę. Pradžioje
pasirodė fantastiškai brangūs muzikinių CD originalai.
Ilgą laiką jie nepajėgė išstumti plokštelių
dėl ne kiekvienam įkandamos kainos. Prasidėjus piratinių
CD antplūdžiui, padėtis pasikeitė. Šiandien diskaturgyje
sunkiai rasi kasetę ar LP - čia karaliauja bulgariški,
kinietiški ir rusiški kompaktiniai diskai. Muzikinių diskų
kainos svyruoja nuo 8 iki 16 Lt, CD-ROM - nuo 12 iki 28 Lt. Žinant
originalių kompaktinių diskų kainas, nenuostabu, kad
prekyba piratinėmis versijomis klesti.
Šios apžvalgos tikslas - ne diskaturgio reklama. Taip pat
nesistengiame kažko jums parduoti ir patys. Tiesiog norime supažindinti
su įdomesniais produktais, kuriuos galima rasti tiek diskaturgyje
(piratines versijas), tiek ir oficialiuose prekybos taškuose (originalus).
Metro
Goldyn Mayer Presents
An Alan Parker Film
PINK FLOYD. THE WALL
Pink Floyd pristatinėti nereikia.
Kaip ir jų albumo The Wall - užtenka prisiminti Another
Brick In The Wall Part 2 ir vaikučių chorą,
traukiantį we don't need no education.
Tiek CD, tiek videokasetės pavidale
šis diskas pakankamai paplitęs visame pasaulyje. Norime jums
pristatyti dar vieną jo variantą - CD-i formate. Visas Alano
Parkerio filmas įrašytas į du kompaktinius diskus, taigi
muzika ir vaizdu galima mėgautis neatsitraukiant nuo kompiuterio ekrano.
Paleidus filmą full screen režime (640x480x65k), kokybė
nenusileidžia daugeliui televizorių. Ko gi daugiau norėti?
Tiesa, norint patirti pilną malonumą,
teks patuštinti piniginę greitai videokortai su MPEG palaikymu
ir 4x greičio CD-ROM grotuvui - ant mano 2x greičio SONY
filmas vos vos stabdo. Nors įspūdis vis tiek nepakartojamas.
O apie ką gi pats filmas - paklaus dalis
jūsų.
Atsakysime režisieriaus Alan Parker žodžiais:
"Sienos" istorija pasakojama tik Pink
Floyd muzikos, vaizdo ir naturalių efektų. Čia nerasite
įprastinių dialogų. Tai istorija apie rokenrolo atlikėją
Pinką, sėdintį užrakintame viešbučio
kambaryje kažkur Los Andžele. Per daug pasirodymų, per
daug narkotikų, per daug plojimų - išdegęs kiautas.
Televizoriaus ekrane mirga pernelyg pažįstamas filmas apie
karą. Kaitaliojasi laikas ir vieta, realybė ir košmarai,
o mes grimstame į skausmingus Pinko prisiminimus, kurių kiekvienas
yra tartum plyta sienoje, palaipsniui apsupusioje jo jausmus.
Pamažu jis pasitraukia iš realaus pasaulio
ir smenga gilyn į savo košmarą, įsivaizduodamas
save bejausmiu demagogu, kuriam likusi tik jėgos demonstracija prieš
nemastančią publiką, jo paties ir jį supančio
pasaulio šlykštaus pertekliaus kulminacija. Toliau seka jo paties
sau surengtas teismas, kuriame, kaip praėjusio gyvenimo liudininkai,
parodymus prieš jį duoda tie patys prie sienos statybos prisidėję
žmonės."
Atsiprašome už laisvą
vertimą - jis baigtas 02.13 AM.
BRUCE
SPRINGSTEEN
GREATEST HITS
Tiems, kas sieja Bruce Springsteen tik su benamiais
Filadelfijos gatvėse, šio albumo muzika gali būti netikėta.
Žinoma, kompiliuojant didžiausių hitų rinkinį
neapsieita be impotentiškojo "Streets of Philadelphia". Tačiau
kiti diske pateikti kūriniai tartum sako - Bruce gyvas. Glosto ausį
tokie šedevrai kaip The River ir Dancing in the Dark,
pulsuoja energija Born to Run ir Born in the U.S.A.
Gaila tik, kad visi albume pateikti kūriniai
- studijinės versijos. Tuo tarpu tikrąją Bruce Springsteen
jėgą galima pajusti tik klausantis koncertinių įrašų.
Bruce balsui reikia erdvės. Koncertuose jo prikimęs balsas aidi,
tuo tarpu studijoje jį sugeria minkštos sienos. Trūksta
ir minios šėlsmo, kuris sudaro neatskiriamą dalį
Bruce muzikos.
Bendras įvertinimas: pirkite. Bet žinokite,
kad tai ne viskas, ką gali Bruce.
YES
CLOSE TO THE EDGE / FRAGILE
Nors YES pagrįstai laikoma kultine grupe
ir statoma į vieną gretą su Pink Floyd ir Led Zeppelin,
iki šiol siauraakiai šios grupės nelepino. Visur mėtėsi
vienintelis piratinis CD Highlights, toli gražu neatspindintis
nuostabiausios grupės kūrybos dalies - tai nenuostabu, nes kai
kurie YES kūriniai trunka po 15-20 minučių. Kiek gi
jų sutalpinsi į geriausių dainų rinkinį?
Visgi sulaukėme ir šio to geresnio. Prieš
kelias savaites benaršant po diskaturgį akis užkliuvo
už žydrai žalsvo kamuolio mėlyname fone. Atmintis
neapgavo - tai buvo YES. Į vieną diską sukimštas
visas Close to the Edge (1972) ir dalis Fragile (1971) - du bene geriausi
YES albumai.
Ką nors daugiau rašyti apie YES sunku.
Tai reikia išgirsti. Nesiūlau pirkti šio CD tiems, kas pasitenkina
lengva pop ar dance muzika. YES kūryba pabrėžtinai intelektuali.
Kritikai paprastai priskiria YES artrokui arba simfoniniam rokui. Bet ne
taip svarbu, kokiai srovei priskirsime grupę, kuri pati yra srovė.
Čia nerasime primityvių jausmų ar nuvalkiotų
melodijų. Čia nerasime nuobodaus techno ritmo ar metalisto
gitaros, sutampančios su boso linija. Tad ką gi rasime?
Rasime nepakartojamą nuotaiką. Šviesią
garsų polifoniją. Krištolinį Jon Anderson balsą
ir aštrius Steve Howe solo gitaros viražus. Rick Wakeman sintezatorių,
žaidžiantį klasikinių kūrinių temomis.
Rasime ne vieną ar du virtuozus - rasime visą komandą
išskirtinių talentų. Rasime fantastišką YES
pasaulį.
Bendras įvertinimas: jei muzika jums -
ne tik foninis burzgesys... Pirkite.

|